Kova su prostatitu yra sudėtingas ir gana ilgas procesas, neleidžiantis savarankiškai gydytis. Kadangi ši liga gali sukelti tiek vyrų reprodukcinės funkcijos patologijas, tiek rimtus kitų organų ir sistemų veiklos sutrikimus, visas diagnozės nustatymo ir būtinos gydymo strategijos nustatymo priemones turėtų atlikti tik urologas. Kaip gydyti prostatitą, kad liga kuo greičiau atsitrauktų ir koks gydymo priemonių kompleksas?
Prostatito diagnozė
Nustatyti prostatito buvimą pacientui urologui dažniausiai nėra sunku, o pagrindinis diagnostinių procedūrų tikslas – nustatyti ligos priežastį ir formą. Kai kurių tipų tyrimai gali sukelti pacientams diskomfortą ar skausmą, tačiau tam, kad gydantis gydytojas surinktų naudingos informacijos, būtina pereiti tam tikrus klinikinės diagnostikos etapus:
- Pirminis tiesiosios žarnos skaitmeninis tyrimas ir prostatos sekreto paėmimas analizei, kuri nustato ligos pobūdį (abakterinės ar infekcinės prostatito formos). Jei biologinėje medžiagoje randamas infekcinis sukėlėjas, siekiant optimizuoti tolesnių gydymo priemonių kompleksą, atliekamas patogeninės mikrofloros jautrumo antibiotikams tyrimas.
- Transabdominalinis arba transrektalinis ultragarsinis tyrimas. Jis skiriamas pagal poreikį, siekiant išsiaiškinti prostatos liaukos būklės ypatybes. Transabdominalinis ultragarsas atliekamas per priekinę pilvo sieną ir nesukelia pacientui diskomforto. Tačiau transrektalinis prostatos tyrimas (per tiesiąją žarną) yra nors ir vidutiniškai skausmingas, tačiau informatyvesnis, nes leidžia nustatyti ne tik liaukos parametrus, bet ir jos struktūrinius pokyčius.
- PSA kraujo tyrimas. Prostatos specifinio antigeno normos (4 ng/ml) perteklius kraujyje gali rodyti patologinių procesų buvimą prostatos liaukoje. PSA rodiklių nustatymas turėtų būti atliekamas ne tik diagnozuojant prostatitą, bet ir gydant ligą, siekiant įvertinti gydymo veiksmingumą.
Pagrindiniai terapiniai komponentai ir prostatito gydymo metodai
Ūminis prostatitas ir lėtinės šios ligos formos paūmėjimas gydomi pagal panašias schemas. Tinkamai parinkta, racionali terapija pirmuoju atveju reiškia visišką paciento pasveikimą, o antruoju atveju jo išgydymą arba ilgalaikę ligos remisiją. Tik urologas gali nuspręsti, kaip gydyti prostatitą nepakenkiant paciento sveikatai ir naudojant maksimalų naudojamų priemonių bei metodų efektą, paciento vaidmuo šiame procese yra griežtas visų specialisto nurodymų laikymasis.
Medicininė terapija
Gydymas vaistais yra bet kokio terapinio poveikio prostatos liaukos uždegimui pagrindas. Reikalingus vaistus parenka gydytojas urologas, remdamasis laboratorinių tyrimų ir kitų preliminarių tyrimų duomenimis. Pagrindinis vaistų terapijos dėmesys skiriamas:
- paciento skausmo lygio sumažėjimas;
- kraujotakos normalizavimas prostatos liaukoje ir gretimuose organuose;
- infekcijos sukėlėjo lokalizavimas ir sunaikinimas;
- uždegiminių reakcijų ir užsikimšimo prostatoje pašalinimas;
- imuniteto, seksualinės veiklos ir bendros paciento gerovės stabilizavimas
Optimalus medikamentinės terapijos efektyvumas pasiekiamas sveikatinimo programoje derinant antibiotikus, skausmą malšinančius vaistus, priešuždegiminius ir hormoninius vaistus, antidepresantus, mikroklizerius ir žvakutes.
Vietinė terapija
Vietinis atkuriamasis poveikis priešinės liaukos ir jos uždegimo vietoms pasiekiamas gydymo programoje taikant įvairias fizioterapijos rūšis:
- ultragarso fonoforezė;
- transrektalinė mikrobangų hipertermija;
- diadinamoforezė;
- lazerio terapija;
- prostatos masažas.
Reikėtų pažymėti, kad masažas, esant santykiniam skausmui, yra veiksmingiausia priemonė kovojant su prostatitu. Tokių procedūrų dėka pašalinamas užsistovėjęs sekretas iš prostatos liaukos, o tai padeda pagerinti pažeistų audinių kraujotaką ir padidinti paciento vartojamų vaistų veiksmingumą. Masažas pacientui skiriamas remisijos arba ūminių ligos apraiškų išnykimo laikotarpiais. Prostatito paūmėjimo metu gydytojas pašalina procedūras iš terapinių priemonių sąrašo, nes jos gali išprovokuoti infekcijos plitimą.
Fitoterapija
Gydymas fitopreparatais skiriamas pacientams, sergantiems prostatitu, kaip kompleksinės terapijos dalis. Dėl nekenksmingo jų poveikio organizmui ir mažo šalutinio poveikio pasireiškimo vaistažolių sveikatinimo produktus galima naudoti ilgą laiką. Fitoterapija gali būti atliekama vidiniu ir (ar) išoriniu vartojimu – jonažolių, ženšenio, kalmų, žilvičių, varnalėšų, dilgėlių ir kitų vaistinių augalų sulčių, nuovirų ar užpilų pavidalu. Esant lėtinei prostatito formai, gydytojas gali skirti fitopreparatų magneto-, fono- ar elektroforezę.
Vaistai prostatito gydymui
Vaistų vartojimo kursą pacientams nustato gydytojas individualiai. Antibiotikų programa yra sukurta atsižvelgiant į šiuos konkrečius kriterijus:
- ligos forma;
- patogeno tipas ir vaisto antimikrobinis aktyvumas;
- vaisto įsiskverbimas į prostatos audinį;
- nėra kontraindikacijų vartoti vaistą;
- vaisto vartojimo būdas;
- galimas šalutinis poveikis
Pagal lėtinio ir ūminio prostatito gydymo efektyvumo rodiklius išskiriamos trys pagrindinės antibakterinių medžiagų grupės:
- Fluorochinolonai. Šios grupės vaistai turi platų veikimo spektrą ir turi galimybę kauptis prostatos liaukos audiniuose didelėmis koncentracijomis; tuo pačiu metu neišsivysto patogeninių bakterijų atsparumas veikliajai medžiagai. Fluorokvinolonų „trūkumas" yra galimas neigiamas jų poveikis centrinei nervų sistemai ir pacientų alerginių reakcijų tikimybė.
- Tetraciklinai. Šie vaistai yra veiksmingiausi prieš netipinius patogenus, tačiau nėra pakankamai aktyvūs kovojant su Escherichia coli ir stafilokokais ir yra visiškai neveiksmingi prieš Pseudomonas aeruginosa.
- Makrolidai. Makrolidų grupės preparatai lengvai prasiskverbia ir aktyviai kaupiasi liaukos audiniuose, tačiau būdami mažai toksiški ir veiksmingi naikindami gramteigiamas bakterijas, jie neveiksmingi slopinant gramneigiamas bakterijas.
Pirmosiomis paskirtų antibakterinių vaistų vartojimo dienomis pacientas, kuriam diagnozuotas prostatitas, turi reguliariai lankytis pas gydytoją. Tokia priemonė būtina, kad urologas galėtų sekti antibiotikų veiksmingumą. Jei po trijų gydymo dienų specialistas nepastebi matomų paciento būklės pagerėjimo, jis pakeičia pagrindinį vaistą. Gydytojas, skirdamas antibiotikus, turi atsižvelgti į paciento patirtį vartojant panašius vaistus, kad būtų išvengta pakartotinio tos pačios grupės vaistų skyrimo.
Be antibakterinių ir skausmą malšinančių vaistų, prostatitu sergančiam pacientui gali būti skiriama hormonų terapija ir (arba) alfa adrenoblokatoriai:
- Hormonų terapija. Prostatos būklė ir funkcijos tiesiogiai priklauso nuo androgenų ir estrogenų kiekio vyriškame kūne. Hormoninių vaistų vartojimas gydant prostatitą leidžia pakeisti „moteriškų" ir „vyriškų" hormonų pusiausvyrą tam tikra kryptimi. Kadangi tokie vaistai padeda sumažinti prostatos liaukinį audinį, galima kalbėti apie netiesioginį antiandrogenų vaidmenį sveikstant sergantį prostatitu.
- Alfa blokatoriai. Tokių lėšų priėmimas reiškia patogenetinės terapijos metodą; jo tikslas – palengvinti bendruosius prostatos uždegimo simptomus. Ypač veiksmingas yra alfa adrenoblokatorių naudojimas esant šlapinimosi problemoms. Pašalinus sfinkterio, šlapimtakio sienelių, lygiųjų šlapimo pūslės raumenų, taip pat pačios prostatos spazmus, išvengiama prostatos sekreto stagnacijos ar atvirkštinio refliukso, pašalinama edema iš uždegiminio organo.
Nepriklausomai nuo vaistų tikslo ir vartojimo specifikos, bet kokį vaistą reikia vartoti tik taip, kaip nurodė gydytojas ir jam kontroliuojant. Savarankiškas gydymas gali sukelti ligos komplikaciją arba padaryti tolesnį gydymą neveiksmingu klinikoje.
Imunokorekcija yra sėkmingo gydymo raktas
Visą lėtinio ar ūminio prostatito gydymo procedūrų kompleksą būtinai turi lydėti imunokorekcinės priemonės (reguliarūs vizitai pas imunologą, gyvenimo būdo normalizavimas, vitaminų, imunomoduliatorių vartojimas ir kt. ). Aukšta organizmo imuninė būklė prisideda prie greito paciento pasveikimo arba lėtinės ligos formos remisijos fazės pailgėjimo.
Savalaikis vizitas pas specialistą atsiradus ligai būdingiems simptomams, griežtas medicininių rekomendacijų laikymasis diagnozavus prostatitą, esamos ligos pasikartojimo prevencija ir kategoriškas savęs gydymo atsisakymas profesionalios intervencijos naudai. urologo konsultacija leis išvengti ilgalaikio gydymo ir nepageidaujamų sunkios ligos pasekmių.